Klausimai.doc

APSKAITA

Apskaita

01 Klausimas

Apskaitos informacinė sistema

Laura Rimkutė

Paimta iš: Doc. L. Gaižausko metodinės medžiagos:“Finansinė apskaita“; : G. Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai”.

Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansines, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmones jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti  naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.

              Apie 70-80% visos ek. informacijos įmonėje pateikia apskaita. Ji naudojama ne tik įmonės valdymo lygiuose, bet ir aukštesnėse valdymo institucijose, priimant įvairius ek. sprendimus. Visumoje BA teikia duomenis prognozėms, kontrolei, analizei, reguliavimui ir kt. ek. sistemoms.. Be to, apskaita yra ryšio priemonė, perduodanti finansinę informaciją apie įmonės turtą, kapitalą, skolas ir t.t.

              Turtas, skolos, nuosavybė nuolat keičiasi, t.y. vyksta ūkinės operacijos. Kadangi šie pasikeitimai dažniausiai išreiškiami pinigais, tai turto ar skolos pasikeitimai vad. finansinëmis operacijomis. O įmonės BA stebi, registruoja verslo operacijas ir jas paverčia apskaitos informacija. O fin. operacijos apskaita ir fin. ataskaitos rengimas yra FA paskirtis.

              Apskaita yra verslo kalba. Nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, darbuotojai negalėtų susikalbėti ir t.t. Specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu.

              Apskaita turi būti vedama tvarkingai, kitaip nebus įmanoma prisitaikyti prie didžiulių informacijos kiekių.

Daugumos įmonių veiklos valdymo informaciniai poreikiai panašūs. Informacija gali būti kokybinė ir kiekybinė. Kokybinė išreiškiama vizualiniais įspūdžiais, šneka, visuomenės informacijos priemonių pranešimais. Kiekybinė išreiškiama skaičiais. Apskaita aprūpina ūkio subjektus didele dalimi kiekybinės informacijos, būtinos įmonės veiklai ir jos valdymui, ji teikia kiekybinę informaciją, kurios ypatumas tas, kad pateikiami duomenys dažniausiai išreikšti piniginiu matu. Apskaitos informacija- tai gauti ir tinkamai užregistruoti, sugrupuoti, apibendrinti apskaitos duomenys, kuriuos naudoja įmonės jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams. Tačiau kartais ir nepiniginė informacija gali būti įtraukta į buhalterines ataskaitas, jei padeda vartotojui geriau jas suprasti

              JAV Prisiekusiųjų buhalterių institutas 1941 m. apskaitą apibrėžė taip: apskaita - įrašų klasifikavimo ir sąskaitų apibendrinimo menas, registruojant piniginiais vienetais sandėrius ir įvykius, turinčius finansinį charakterį, bei gautų rezultatų interpretavimas. 1971 m. tas pats institutas pareiškė, jog pagrindinė apskaitos funkcija - užtikrinti kiekybinę finansinę informaciją apie ūkininkaujančius subjektus, tikslu panaudoti šią informaciją sprendimų priėmimui. Neakcentuojama sąskaitų pildymas, akcentuojama valdymo procesai - veiklos planavimas, sprendimų priėmimas, įvertinimas, kontrolė. Tokiu būdu apskaita yra sistema, atliekanti kiekybinės finansinės informacijos matavimą, apdorojimą apie tam tikrą ūkininkaujantį subjektą. Ši informacija įgalina priimti pagrįstus sprendimus, pasirenkant alternatyvius ribotų resursų panaudojimo variantus valdant įmonę:

              1) matuoja ūkinę veiklą, registruoja duomenis apie šią veiklą tolesniam               panaudojimui;

              2) apdoroja duomenis, saugo juos iki reikiamo momento, o po to apdoroja taip, kad jie taptų naudinga informacija;

              3) ataskaitų forma perduoda informaciją sprendimų priėmimui.

              Galima teigti, jog duomenys apie įmonės ūkinę veiklą- įėjimas į apskaitos sistemą, o išėjimas- naudinga informacija asmenims, priimantiems sprendimus.

              Tarptautinis apskaitos standartų komitetas yra pateikęs tokį apskaitos apibrėžimą: apskaita - tai informacijos apie įmonės finansinę veiklą ir pasikeitimus pateikimas potencialių vartotojų grupei priimti ekonominius sprendimus.

Įgyvendinant bendruosius apskaitos principus, apskaita turi būti vedama prisilaikant tam tikrų reikalavimų:

- Optimalumo, kuris reiškia, kad išlaidos apskaitai vesti ir atskaitomybei sudaryti  turi būti bent jau nedidesnės už naudą, kurios tikimasi gauti panaudojus apskaitinę informaciją. Būtina nustatyti kokie duomenys bus reikalingi valdymui ir sprendimams priimti.

- Patikimumo  reikalavimas, reiškia, kad trukdymų gauti patikimą informaciją iš apskaitos duomenų neturi būti: neteisingo dokumentavimo, prirašymo, klastojimo… Buhalterio uždavinys, nepriklausomai nuo niekieno valios, tiksliai atspindėti įmonės turtą, nurodant jo priklausomybę, bei veiklos rezultate – uždirbto pelno ar nuostolio sumą.

- Svarbumo. Bereikšmiai duomenys neturi užgožti svarbios informacijos.

- Ažūriškumo.  (savalaikiškumo reikalavimas), susijęs su apskaitos informacijos savalaikiu pateikimu vartotojams, nes informacija turi būti pateikiama, kai ja remiantis galima laiku priimti atitinkamus valdymo sprendimus.

Finansinė ir valdymo apskaita

              Paprastai apskaita skiriama į :

              1) finansinę apskaitą ;                            2) valdymo apskaitą

              Finansinė apskaita teikia duomenis apie įmonės pajamas ir sąnaudas, pelną ar nuostolius, apie įsiskolinimų dydį, apie įmonės turto būklę ir jo finansavimo šaltinius. Ši informacija būtina sudarant finansines ataskaitas. Finansinės apskaitos informacija finansinių ataskaitų pavidalu pasiekia viešumą ir naudojama ne vien įmonėje. Daugiausia ši informacija skirta vartotojams, esantiems už įmonės ribų. Valstybinės valdžios arba profesinės visuomeninės institucijos reglamentuoja rodiklių, pateikiamų finansinėse ataskaitose sudėtį, turinį, ataskaitų rengimo periodiškumą. Finansinėse ataskaitose skelbiamos ir apibendrinamos žinios apie įmonės turtą, nuosavą bei skolintą kapitalą, kita informacija, leidžianti įvertinti įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus. Sudarant finansines ataskaitas, negalima pažeisti ne vien šalyje galiojančių įstatymų, bet ir tarptautiniu mastu pripažintų bendrųjų apskaitos principų. Finansinė apskaita yra privaloma.

Lietuvoje finansinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas, Lietuvos Respublikos Įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas. Buhalterinės apskaitos įstatyme numatyta, kad tvarkydamos finansinę apskaitą:

·         įmonės, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamose rinkose, apskaitą nuo 2005 m. sausio 1 d. tvarko pagal Tarptautinius apskaitos standartus (TAS),

·         kiti pelno siekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, apskaitą nuo 2004 m. sausio 1 d. tvarko pagal Verslo apskaitos standartus (VAS),

·         biudžetinės įstaigos apskaitą tvarko pagal Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus. 

Duomenys, pateikti finansinėje atskaitomybėje, turi būti sutvarkyti laikantis atitinkamų apskaitos standartų, jų pagrindu pasirinktos apskaitos politikos ir bendrųjų apskaitos principų. Apskaitos politika – konkretūs principai, susitarimai, taisyklės ir praktika, kurios įmonė laikosi tvarkydama apskaitą, sudarydama ir pateikdama finansinę atskaitomybę. Apskaitos politika apima registravimo, įkainojimo, klasifikavimo ir sisteminimo procedūras, kuriomis apibendrinama informacija apie įmonių ūkinę veiklą. Įmonių laisvė pasirinkti apskaitos politiką ribojama apskaitos standartų, kuriuose nurodomos galimos apskaitos procedūros ir metodika, iš kurių galima rinktis alternatyvius variantus. Apskaitos politikos pasirinkimas reiškia, kad pasirenkamas vienas galimų alternatyvių variantų ir jis taikomas apskaitoje registruojant įvykius ir operacijas bei pateikiant juos finansinėje atskaitomybėje. Nustatydama apskaitos politiką įmonė turi iš alternatyvių metodų ir apskaitos tvarkymo praktikos pasirinkti tokią, kad finansinėse ataskaitose pateikiami rodikliai teisingai parodytų finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus. Įmonė visais ataskaitiniais laikotarpiais turi laikytis tos pačios apskaitos politikos. Apskaitos politika gali būti keičiama:

·         dėl teisės aktų pasikeitimo,

·         dėl apskaitos standartų reikalavimų,

·         dėl to, kad atlikus pakeitimą bus teisingiau atskleista įmonės finansinė būklė ar veiklos rezultatai.

              Apie valdymo apskaitos sistemos sukūrimą įmonėje sprendžia įmonės administracija. Valdymo apskaita teikia informaciją, kurios pagrindu priimami valdymo sprendimai, kontroliuojamas jų vykdymas. Vidinė arba valdymo apskaita išplečia bei papildo finansinės apskaitos duomenis. Jei finansinės ataskaitos sudaromos visam ūkio subjektui ir jose atspindėti įvykę ūkiniai faktai pinigine išraiška, tai valdymo apskaita teikia informaciją apie atskirų įmonės padalinių veiklą, produkcijos savikainą, tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, tenkančias atskiroms produkcijos rūšims, išlaidų atsiradimo vietą, nešėjus ir pan., be to informacija pateikiama nebūtinai pinigine išraiška. Valdymo apskaitos informacija gali būti apibendrinama sudarant įvairias vidines ataskaitas, kurios viešai neskelbiamos ir dažniausiai saugomos kaip komercinė paslaptis. Jokie įstatymai, ar standartai nereglamentuoja jų sudarymo ar pateikimo tvarkos, sudėties, periodiškumo. Vienintelis reikalavimas - informacijos naudingumas įmonės valdymui. Valdymo apskaitos tikslas - turto naudojimo efektyvumo didinimas, ji turi būti organizuojama siekiant išaiškinti sąnaudų mažinimo galimybes, įvertinti atskirų įmonės padalinių darbą, parinkti įmonės veiklos strategiją ir t.t.

2. Apskaitos informacijos vartotojai (Vidiniai apskaitos informacijos vartotojai. Išoriniai apskaitos informacijos vartotojai.)

Darius Mikolaitis VO1

Medžiaga: G. Kalčinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, 4-9 psl.

Pačiu bendriausiu atveju galima pasakyti, kad apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daigiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.

              Netik pati apskaitos informacija, bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoje įmonėje, be to, įvairiais tikslais.

1 lentelė. Apskaitos informacijos vartotojai.

Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesioginiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausi iš jų įmonės savininkai (akcininkai). Pirmiausia, vadovaudamiesi apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti ar neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia, ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų, renka įmonės vadovus, nustato tikslus ir politikos kryptį. Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė, jos parengimo teisingumą akcininkams turi patvirtinti jų samdytas auditorius.

Laibai reikšmingi apskaitos informacijos vartotojai – įmonės administracija bei valdytojai (vadovai). Administracija privalo rūpintis, kad įmonės veikla būtų pelninga, įmonė nuolat turėtų pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, galėtų išmokėti dividendus, laiku atsiskaitytų su valdžios institucijomis. Šiems tikslams pasiekti vadovai naudoja labai daug apskaitos informacijos. Jiems nepakanka metinės ar ketvirtinės finansinės atskaitomybės duomenų. Jie paprastai naudojasi didele dalimi apskaitos duomenų.

Apskaitos duomenimis paprastai domįsis ir įmonės darbuotojai tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (per profesines sąjungas). Jiems svarbu žinoti ar perspektyvi įmonės veikla, kad galėtų būti tikri dėl savo darbo vietos ir karjeros, atlyginimo dydžio. Tačiau darbuotojams paprastai prieinami tik viešai skelbiami bendros finansinės apskaitos ir atskaitomybės duomenys.

Kita reikšminga grupė yra tiesiogiai suinteresuoti išoriniai įmonės informacijos vartotojai. Reikšmingiausi šios grupės vartotojai yra esantys ir potencialūs kreditoriai. Kreditoriai, paskolinę įmonei pinigų, labai dėmesingai stebi jos finansinės būklės pasikeitimus. Ypač kruopščiai jie analizuoja įmonės padėtį prieš suteikdami kreditus, nes įmonės juos paprasta panaudoja savo veikloje. Prieš suteikdami įmonėms paskolas, bankai paprastai reikalauja pagrįsti prašomą kreditą – parengti verslo planus. Juos rašant, apskaitininkai taip pat labai aktyviai dalyvauja, rengdami vieną svarbiausių verslo plano dalių, kurioje pagrindžiamos numatomos pinigų įplaukos.

Panašūs klausimai domina ir esančius ir potencialius įmonės tiekėjus. Kaip ir bankai jie domis, ar įmonė, gavusi prekes skolon, sugebės laiku padengti įsiskolinimą už jas, kitaip sakant, tyrinėja įmonės mokumo pajėgumą.

Esantys ir potencialūs pirkėjai taip pat domisi įmonės perspektyvomis. Jis domisi ar bus laiku įvykdytas užsakymas, ar prekės bus reikiamos kokybės, kas atliks garantinį aptarnavimą, ar lengva įsigyti atsarginiu dalių. Niekas nenorės pirkti automobilio iš bankrutuojančio gamintojo, nes nėra aišku kas tą automobilį aptarnaus ir kas gamins atsargines dalis. Aišku atsitiktiniam pirkėjui, perkančiam smulkesnes prekes, tai nėra taip aktualu. Tačiau tai už jį beveik visuomet padaro didmenininkas, kuris didelėmis partijomis įsigyja prekes iš gamintojo ir vėliau per parduoda galutiniams vartotojams.

Kiti išoriniai apskaitos informacijos vartotojai yra įvairios valdžios institucijos, iš kurių nuodugniausiai apskaitos duomenis tyrinėja mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai. Pastarieji netik susipažįsta su apskaitininkų parengtomis ataskaitomis (metinėmis ir ketvirtinėmis), bet ir nagrinėja einamosios apskaitos duomenis įmonių buhalterijose.

Visas įmonėse rengiamas ataskaitas gauna ir valstybės statistikos institucijos. Šiuos duomenis jos naudoja apskaičiuoti BVP, Nacionalinės pajamos, įvertina bendra ūkio būklę, prognozuoja kainų  dinamiką, infliacijos tempus.

Regioninės valdžios institucijos įmonių apskaitininkų parengtas ataskaitas naudoja tų regionų perspektyvoms įvertinti, pažangių gamybų skatinimo programoms sudaryti ir panašiems tikslams.

Panašiems tikslams naudoja ir ministerijos, žinybos ir reguliavimo institucijos. Tačiau pastarosios (pvz. Valstybės kontrolės departamentas) turi teisę prieiti ir kruopščiai išnagrinėti visus apskaitos duomenis, jeigu to reikia konkrečiam tyrimui atlikti.

Yra nemažai ir kitų apskaitos informacijos vartotojų, visų pirma tai Vertybinių popierių komisija ir makleriai. Jie seka įmonės veiklos rezultatus, kad galėtų prognozuoti būsimas akcijų kainas, dividendų dydį. Vertybinių popierių komisija prižiūri, kad būtų pateiktos finansinės ataskaitos plačiajai visuomenei (akcinių bendrovių).

Šia informacija labai domisi ir įmonės konkurentai, todėl svarbu į ataskaitas, ypač į paaiškinamąjį raštą nesurašyti informacijos, galinčios atskleisti įmonės komercinių paslapčių.

Taip pat su šia informacija turi susipažinti finansų bei ekonomikos ekspertai ir patarėjai, kuriuos samdo įmonė tam tikroms valdymo problemoms spręsti.

Santrauka:

Apskaita gyvybiškai svarbi kiekvienai įmonei, todėl nenuostabu, kad apskaitos informacija turi daug vartotojų. Jie skirstomi į vidaus ir išorės vartotojus. Vidaus vartotojai tai kompanijos savininkai, vadovai ir kiti darbuotojai. Išorės vartotojai, tai ūkio subjektai su įmone kažkaip susiję finansiniais ar reguliavimo santykiais (kreditoriai, pirkėjai, valstybinės institucijos, makleriai, konkurentai).

Apskaita

3 klausimas.

Pagrindinė apskaitos lygybė. Pagrindinės apskaitos lygybės esmė. Pagrindinės apskaitos lygybės elementai ir jų samprata.

Rita Černiauskaitė

Paimta iš: A. Ivanauskienė. Buhalterinės apskaitos pradmenys.

Pagrindinė apskaitos lygybė:

TURTAS = NUOSVAS KAPITALAS

Turtas – materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo, naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.

Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus.

Nuosavo kapitalo sąvoka apskaitoje apibūdina, kas konrečiai į įmonę įdėjo turtą. Steigiant įmonę, visą pradinį jos turtą įdeda steigėjai (savininkai). Jiems priklauso ir įmonės veiklos rezultatas, gautas naudojant įmonės turtą pajamoms uždirbti.

Savininkų nuosavą kapitalą didina pelnas ir savinikų įneštas turtas, o mažinanuostoliai ir įmonės turto išėmimai.

Lygybę tarp turto ir nuosavo kapitalo galima praplėsti, įtraukiant įmonės įsipareigojimus:

TURTAS = NUOSVAS KAPITALAS + ĮSIPAREIGOJIMAI

Šios lygybės dalys:

Nuosvas kapitalas – tai įmonės įstatuose nurodyta ir apmokėta kapitalo dalis. Jį sudaro:

-                                  kapitalas

-                                  perkainojimo rezervas. Jis sudaromas perkainojant materialųjį ilgalaikį ir ilgalaikį finansinį turtą.

-                                  rezervai – tai tiek įstatymu nustatyti, tiek pačios įmonės savininkų nuožiūra sudaryti rezervai iš ataskaitinio ir ankstesniais finansiniais metais uždirbto grynojo pelno.

-                                  nepaskirstytas pelnas (nuostolis) – tai ankstesniai bei ataskaitiniais finansiniais metais uždirbtas ir dar nepaskirstytas pelnas arba per tuos laikotarpius patirtas ir dar nekompensuotas nuostolis.

Įsipareigojimai: skirstomi į (pagal skolų padengimo trukmę):

-          ilgalaikės skolos. Jos apima visus įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito ir valdžios institucijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims. Šie įsipareigojimai turi būti apmokėti ne vėliau kaip po vienerių metų nuo ataskaitinių finansinių metų pabaigos.

-          trumpalaikės skolos. Jos apima visus įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus tiekėjams, kreditoriams, valdžios institucijoms ir viesiems kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Šie įsiskolinimai turi būti apmokėti per metus.

Pavyzdžiai:

1.      Įmonės sąskaitoje – 10 000 lt.